Lietuvos Leonbergerių
Mylėtojų Klubas

Lithuanian Leonberger Club

APIE  LEONBERGERIŲ  VEISLĘ:

VEISLĖS STANDARTAS 

FCI-Standard N°145 / 20. 09. 2002  / GB

Kilmė: Vokietija.

Paskirtis: sargas ir šeimos šuo, šuo-kompanjonas.

FCI klasifikacija: Antra FCI grupė.

Ūgis ties ketera: Patinas 72 – 80 cm,  kalė 65 – 75, geriausia 70 cm.

Svoris: Patinas 55–90 kg, kalė 45-60 kg

Istorija:

Leonbergo miesto tarybos narys Heinrich Essig (1808 – 1889) 1930 – 1840 metais sugalvojo sukurti šunį, kuris atrodytų kaip liūtas Leonbergo miesto herbe. Iš pradžių kryžmino juodai baltą niufaundlendą (dabar taip vadinamą landsyrą) su senbernaro patinu, vėliau šunims įliejo Pirėnų kalnių šunų kraujo. Pirmas šuo, pavadintas tikru „leonbergeriu“, gimė 1846 metais. Iš pradžių leonbergeriai saugojo galvijus ir tempė krovinius. Po pirmojo pasaulinio karo buvo likę tik 5 grynaveisliai leonbergeriai. Po antrojo pasaulinio karo išgyveno 8 šunys ir jie yra beveik visų dabartinių leonbergerių protėviai. Nors leonbergeriai nėra labai populiarūs, juos galima sutikti visame pasaulyje. Ypač jų daug Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje. Šių šunų populiarumas pradėjo augti būtent po antrojo pasaulinio karo. Dabar naudojami paieškai ir gelbėjimui (gali gelbėti skęstančius kaip ir niūfaundlendai), kaip terapijos šunys. Šiuolaikinis leonbergeris - nuostabus šeimos ir namų šuo, prisitaikantis prie šiandieninių sąlygų ir poreikių. Oficialus standartas nustatytas 1949 metais, atnaujintas standartas 1996 metais.

Fizinės savybės ir charakteris:

Didelis, galingo sudėjimo, bet tuo pačiu ir elegantiškas, ir pakankamai lengvai sudėtas. Dažnai pagal išvaidzdą maišomas su kaukazų aviganiu, tačiau tai absoliučiai kito būdo veislė. Sankanda žirklių tipo. Kaukolė kupolo formos. Akys rudos, žiūri švelniai, maloniai. Ausys nukarusios. Kaklas stiprus, be pagurklio. Uodega tankiai apaugusi, išaugusi žemai. Tarp kojų pirštų turi plėves. Ūgis: Patinas 72 – 80,geriausia 76 cm. Kalė 65 – 75, geriausia 70 cm. Svoris iki 68 ar net 91 kg, paprastai patinų 55, kalių 45, iki 60 kg. Skirtingai nuo kitų masyvių šunų, jie nesiseilėja, nebent kai kurie masyvesni patinai. Geri plaukikai, labai mėgsta vandenį. Kailis vidutinio ilgio, vidutiniškai minkštas, atsparus vandeniui. Patinai turi ypatingai storą kailį ant kaklo ir krūtinės ląstos („karčius“), kurie galutinai susiformuoja 4 metų amžiaus šuniui. Kalių „karčiai“ mažiau pastebimi. Šeriasi, ypač pavasarį ir rudenį. Kailis geltonas, raudonas, rausvai rudas, smėlinis. Gali turėti juodymių. Visada turi juodą (ne rudą) kaukę. Gyvena apie 7-10 metų. Dažnos ligos. Dauguma jautrūs tam tikriems vaistams, pvz., raminamiesiems, anestetikams. Linkę į klubo displaziją, kitas skeleto ligas. Būtina atidžiai rinktis šuniuką pagal tėvų sveikatą, tėvų tarpusavio giminystės ryšius ("imbreeding") taip pat labai svarbu teisingai prižiūrėti ir maitinti augantį šuniuką.

Tai puikus šeimos šuo, kompanjonas. Labai draugiškas su vaikais , bet yra labai didelis ir gali žaizdamas netyčia juos sužeisti savo svoriu ar letena, tad jokiu būdu negalima palikti mažamečių vaikų vienų su šiais šunimis. Pastovus, meilus šuo. Tvirtas, stabilus. Judresnis, negu dauguma kitų didelių veislių. Pasižymi nepaprastu intelektu, nesulaužoma ištikimybe ir begaline meile visiems šeimos nariams. Imlus dresūrai, bet dresuojant negalima elgtis šiurkščiai, reikalinga kantrybė. Būtina anksti socializuoti. Tinka kelionėms, nepavargstanti palydovas. Labai jautrus šeimos narių nuotaikoms – jei žmonės dažnai barasi, šuo bus labai nelaimingas. Iš prigimties nėra agresyvus, nebent nebuvo tinkamai auklėtas. Leonbergeris - sodybų šuo, sunkiai ištvertų šildymo sezoną gyvendamas bute. Idealiausios sąlygos - didelė aptverta teritorija ir galimybė laisvai įeiti į namus. Jokiu būdu leonbergerio negalima auginti pririšto ant grandinės. Priešingu atveju leonbergeris pavirs arba baikščiu arba agresyviu gigantu. Tai puikus sargas, gąsdinantis ne agresija, o galinga išvaizda.

Veislės standartas anglų kalba: Tarptautinė leonbergerių sąjunga

PRIEŽIŪRA

Visų pirma, Leonbergeris turi būti neatskiriamas nuo savo žmonių šeimos! Jis, būdamas laimingas, neatskirtas ir galėdamas dalintis savo meile, prisitaikys prie įvairių gyvenimo situacijų ir sąlygų (nuo mažo buto iki didžiulio dvaro). 

Jauno šuniuko socializacijos svarba aprašyta prie „Charakteris“ straipsnio, bet dar kartą paminėsiu, kad šuniukas turi būti gerai socializuotas nuo mažens (0 - 4 mėnesiai jo gyvenime yra svarbiausi jo ateičiai, mažyliai turi dalyvauti žmonių gyvenime ir pasaulio pažinime). Didžiausia klaida, daroma socializacijos nenaudai - Infekcijų baimė prieš ir po skiepų, kai šuniukai veislyne arba šuniukas naujuose namuose izoliuojami iki kol jie nebaigė savo vakcinacijų periodų, tokiu atveju yra didžiulė rizika auginti baikštų šunį, ateityje galinčiu tapti agresyviu ir nepasitikinčiu savimi.

Maistas. Koks ėdalas leonbergerio veislei geriausias - ilga diskusija. Kiek yra tautų ir leonbergerių mylėtojų, tiek yra daug nuomonių.. Svarbiausi ir sutariami dalykai: Leonbergeris turėtų būti šeriamas aukščiausios kokybės sausu ėdalu arba paruoštu namuose; leonbergerių šuniukai neturėtų būti šeriami papildais, skatinančiais augimą. Geras veisėjas padės teisingai ir tinkamai pasirinkti maistą naujiems šuniuko šeimininkams.

bus papildyta apie kailio priežiūrą ir apie dresūrą...

TEMPERAMENTAS ir CHARAKTERIS

Leonbergeris yra kilnusgalingas ir švelnus šuo. Jis pasižymi meile ir kantrybe mažamečiams vaikams, yra didelis, minkštas, jei reikia sargus, draugiškas, puikus vaikų draugas ir numylėtinis. 

Tačiau Leonbergeris yra didelis šuo ir žmones bauginantis savo dydžiu. Baimė ir agresija nepažįstamajam gali sužadinti šuns apsaugos instinktus. Milžiniškas šuo taip pat gali tai padaryti nemažai žalos tiesiog intuziastingai šokinėdamas ant žmogaus. Labai svarbu teisingai pamokyti paklusnumo. Nes.. jei jūs leisite leonbergeriui vieną kartą užšokti ant savęs, sunkiai nuo to jį atpratinsite.
Norint kad leonbergeris taptų puikiu šeimos šunimi ir puikiu sargu, jis turi būti gerai socializuotas nuo mažens. Vėliau bus sunku apmokyti netinkamai socializuotą šunį. Didžiausia klaida, daroma socializacijos nenaudai - infekcijų baimė prieš ir po skiepų, kai šuniukai veislyne arba jau naujuose namuose izoliuojami iki kol nesibaigė vakcinacijų periodas, tokiu atveju yra didžiulė rizika auginti baikštų šunį, ateityje galinčiu tapti agresyviu ir nepasitikinčiu savimi. Šuniukai, ypač nuo gimimo iki keturių mėnesių amžiuje, turi dalyvauti žmonių gyvenime ir pasaulio pažinime. 
Leonbergeris garsus kaip stabilus šuo. Paprastai jis yra ramus ir su malonumu dalyvaujantis šeimos gyvenime ir puikus kompanionas triukšmingoje aplinkoje. Kaip pavyzdys – šunų parodos, ypač triukšminga ir chaotiška situacija, dauguma kitų veislų šunų stresuoja, leonbergeris taikiai ir ramiai guli prie šeimininko.
Leonbergeris yra puikus sargas, nelojantis lengvabūdiškai ir be reikalo. Jo galingas dydis ir žemas, gilus lojimas paprastai pakankami nekviestų svečių atgrasinimui. Leonbergeris instinktyviai jaučia ir prižiūri savo namų teritoriją. Tačiau jei nekviestus svečius priima šeimininkai, leonbergeris juos taip pat priima ir meiliai sveikinasi.

Pastaba. Neradau niekur informacijos apie agresiją tačiau esu kelis kartus mačiusi parodose agresyvių patinų, kas nebūdinga veislei. 

SVEIKATA

Leonbergeriai gali turėti nemažą "puokštę" sveikatos problemų! Labai svarbu rinktis sau šuniuką iš patikimo veislyno nuo sveikų tėvų ir protėvių.

Galimos ligos, simptomai ir tyrimų aprašymai (anglų kalba):

Tarptautinė leonbergerių sąjunga

Ypatingai atkreipkite dėmesį į šuniuko tėvų polineuropatijos (LPN1), klubo ir alkūnių sąnarių displazijos, akių, skydliaukės, širdies tyrimų rezultatus bei į tėvų, ypač tėvo, temperamentus.